Santrauka

Augalai gali augti tik gaudami pakankamai maistingųjų medžiagų ir jas pernešančio vandens.

Trąšos pakeičia natūralias maistingąsias medžiagas, kurias kasmet sunaudoja laukų  derlius. Jos mažina atotrūkį tarp reikalingų medžiagų ir esančių dirvožemyje, kad derlius būtų optimalus.

Paprastai trąšose yra šešios makro-  maistingosios medžiagos, būtinos augalų augimui: azotas (N), fosforas (P), kalis (K), kalcis (Ca), magnis (Mg) ir siera (S). Jose taip pat yra ir septynios mikro-  maistingosios medžiagos: boras (B), chloras (Cl), varis (Cu), geležis (Fe), manganas (Mn), molibdenas (Mo) ir cinkas (Zn).

Trąšos skirstomos į natūraliai susidarančias – organines trąšas, tokias kaip mėšlas ir kompostas, ir neorganines trąšas - iš sintetinių chemikalų ir mineralų.

Pramoniniame žemės ūkyje kaip sintetinės cheminės trąšos naudojamos trys pagrindinės maistingosios medžiagos – azotas, fosforas ir kalis. Svarbiausia azotinių trąšų sudedamoji dalis – amoniakas, jis susidaro oro azotui jungiantis su gamtinėmis dujomis, kai fosforas ir kalis yra išgaunami iš iškastinės rūdos.

Iškastinės neorganinės trąšos naudojamos daugybę šimtmečių, o chemiškai susintetintos neorganinės trąšos plačiai naudoti pradėtos tik per pramonės revoliuciją.

Pagal tam tikrus tyrimus, nuo 40 iki 60 proc. pasaulinio javų derliaus gaunama dėl neorganinių trąšų naudojimo.

Dabartinis ES trąšų reglamentas, sukurtas iš 18 ankstesnių direktyvų, reglamentuoja tik dalį Europos Sąjungoje parduodamų mineralinių trąšų. Teisės aktas nereglamentuoja organinių trąšų. O iš organinių atliekų dabar gaminama vis daugiau trąšų.

Neseniai paskelbtas dabartinio reglamento ex-post vertinimas patvirtino būtinybę praplėsti teisės aktą  ir paragino sukurti darnią ES sistemą, kuri apimtų visas trąšas – organines ir mineralines, dirvos substratą, dirvožemio savybes gerinančias medžiagas ir galbūt biostimuliantus.

PROBLEMOS

Didėjanti paklausa

Trąšų pramonė iš esmės tiekia tris pagrindines maistingąsias medžiagas augalams  – azotą, fosforą ir kalį. Kelios kitos mikro-  maistingosios medžiagos (žr. Santrauka) gali būti įmaišytos į šias pagrindines trąšas arba tiekiamos kaip specialūs produktai.

Pagrindinė maistingoji medžiaga, naudojama žemės ūkyje, yra azotas, iš viso dvidešimt septyniose ES šalyse 2008 m. jo buvo sunaudota 11,2 milijono tonų. Tais pačiais metais fosforo buvo sunaudota 3,1 milijono tonų, kalio - 3,6 milijono tonų.

JT maisto ir žemės ūkio organizacijos skaičiavimais, pasaulinė trąšų paklausa nuo 2010 m. iki 2014 metų išaugs  2,6 proc.

Europai tenka 13 proc. pasaulyje sunaudojamų trąšų. JT maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, azotinių trąšų – 13,9 proc., fosforo -  9,3 proc. ir 15,7 proc. kalio karbonato. Tikimasi, kad šių trąšų naudojimas nuo 2010 m. iki 2014 metų atitinkamai padidės 1,9 proc., 3,1 proc. ir 4 proc.

Europos aplinkos agentūra prognozuoja , kad per ateinančius dešimtmečius bloko šalyse naujokėse mineralinių trąšų bus naudojama gerokai daugiau, o tai gali padidinti su tuo susijusį poveikį aplinkai.

Agentūra prognozuoja, kad azotinių trąšų naudojimas išaugs 35 proc., fosforo ir kalio atitinkamai 52 proc. ir 41 proc. Tai ypač kontrastuoja su padėtimi penkiolikoje ES senbuvių, tikimasi, kad jose iki 2020 metų mineralinių trąšų naudojimas nesikeis.

Pavojai aplinkai ir sveikatai

Nors  derlius gaunamas didesnis, trąšos žemės ūkyje didina riziką aplinkai, ypač dėl vandens ir dirvožemio taršos.  Trąšos gali paveikti natūralų dirvožemio mikrofloros balansą ir, pavyzdžiui, sukelti dirvos rūgštingumą.

Azoto ir fosforo medžiagos iš žemės ūkio paskirties žemės patenka į ežerus, upes ir jūras, tai - dar viena rimta problema. Šių medžiagų perteklius vandens sistemose sukelia eutrofikaciją -  vandenyje sumažėja deguonies, o tai paskatina spartų tokių augalų kaip dumbliai augimą, ypač pakrantėse. 

1991 m. ES Nitratų direktyva siekiama apsaugoti vandens kokybę Europoje, kad žemės ūkyje naudojamiems nitratams nebūtų leidžiama teršti žemės ir paviršinių vandenų, taip pat kad būtų skatinama gero ūkininkavimo praktika.

Gruntiniame vandenyje susikaupę dideli nitratų ir nitritų kiekiai kelia grėsmę žmonių sveikatai, nes vartojant tokį vandenį susilpnėja deguonies pernešimas krauju. Ypač apsinuodijimui nitratais jautrūs kūdikiai , šis reiškinys žinomas kaip „mėlyno vaiko sindromas“.

Pasak dabartinės vykdomosios valdžios, turimo trąšų reglamento nuostatos ne visada iki galo išsprendžia susijusias su aplinka problemas , „reglamentą  reikia peržiūrėti ir  pateikti griežtesnius aplinkos apsaugos reikalavimus“.

Šiuo metu ES peržiūri reglamentą , tikimasi, kad iki gruodžio mėn. bus baigta su tuo susijusio poveikio ekonomikai, aplinkai ir visuomenei studija.  

Laukiama, kad pasiūlymas dėl trąšų reglamento, pakeisiančio dabartinį, bus pateiktas kitų metų pabaigoje. 

Komisija jau įsipareigojo apsvarstyti maksimalias sunkiųjų metalų normas mineralinėse trąšose ir įtraukti į teisės aktą. Dabartiniame reglamente tokia norma nustatyta tik variui. Tačiau plieno pramonės atliekos, kurios perdirbamos į trąšas dėl didelio kiekio cinko, taip pat gali turėti nuodingųjų medžiagų, tokių kaip gyvsidabris ir arsenas.  

ES vykdomoji valdžia vadovauja diskusijoms dėl įstatymo projekto, kuriame  būtų reguliuojamas kadmio  kiekis trąšose. Kadmis – sunkusis metalas, natūraliai esantis fosfato uolienose, kurios kasamos trąšoms. Todėl dėl fosfato trąšų naudojimo dirvožemyje gali susikaupti kadmio.

Tvaresnių praktikų link

ES ateities žemės ūkio politikoje, po 2013 m., daug dėmesio skiriama tvarioms žemės ūkio praktikoms, joms galėtų būti priskirtas optimalus trąšų naudojimas siekiant sumažinti poveikį aplinkai, taip pat praktikų paramos ir skleidimo priemonės.  

Į gerą maistingųjų medžiagų praktiką įeina integruotas dirvožemio derlingumo valdymas, kuris jungia trąšų naudojimą su  derliaus didinimu ir siekia pagerinti nustekentos dirvos kokybę.

Taip pat precizinio ūkininkavimo  būdai, leidžiantys ūkininkams geriau paskirstyti sąnaudas, tokias kaip trąšos, tam tikriems javų plotams atsižvelgiant į dirvos tipą, derlingumo lygį ir kitas charakteristikas, kad būtų optimizuotai naudojami ištekliai ir sumažėtų neigiamas poveikis aplinkai.     

Vienas precizinio ūkininkavimo būdas vadinamas „fertigacija“ -  kai tręšiama per drėkinimo sistemą. Pagal ištirtą žemės derlingumą ar augalo audinį nustatoma, kokias medžiagas reikėtų naudoti, paskui augimo sezono metu augalai „maitinami šaukštu“, kad subręstų žiedai, šaknys ir vaisiai. Šis būdas mažina trąšų naudojimą, taigi ir jų patekimą į vandenį.

Nors fertigaciją galima taikyti visiems augalams, dėl brangios šio metodo infrastruktūros dažniausiai ji taikoma tik vertingiems augalams, tokiems kaip daržovės ir vaismedžiai, o ne dideliems pasėlių laukams.

Energija ir klimato kaita

Trąšų gamyboje sunaudojama daug energijos, jos metu išsiskiriančios šiltnamio efektą keliančios dujos sudaro 1,2 proc. pasaulio emisijos. 

Azotinių trąšų pramonė yra didžiausias pramoninis gamtinių dujų naudotojas , čia gamyboje dujos naudojamos kaip pirminė žaliava.  Kaip ir kitas iškastinis kuras, degdamos gamtinės dujos išskiria didžiąją dalį šiltnamio efektą sukeliančių dujų, tokių kaip anglies dvideginis (CO2).

Be to, laukų tręšimas sukelia azoto oksido išsiskyrimą per mikrobinį procesą, vadinamąją  „denitrifikaciją“, kai azotas grįžta į atmosferą (NO2 emisija taip pat vyksta ir natūraliai , dėl dirvos mikroorganizmų veiklos). NO2 šilumos išskyrimo geba 310 kartų didesnė už CO2, labiausiai paplitusias šiltnamio efektą sukeliančias dujas. 

Naudojant daug sintetinių azotinių trąšų, ypač ten, kur dirva linkusi į denitrifikaciją, galima paskatinti didelių NO2 kiekių išsiskyrimą į atmosferą.  

Palyginti nesudėtingos praktikos gali padėti sumažinti šias emisijas. Vadinamojo „precizinio ūkininkavimo“ metodas gali optimizuoti sąnaudas, tai sumažintų NO2 emisiją. Pavyzdžiui, trąšos gali būti naudojamos ten, kur jų labiausiai reikia, išpurškiant jas per tam tikrą laiką, stengiantis optimizuoti naudojimą ir išvengti atliekų.

Riboti ištekliai. Dėmesys perdirbimui

Trys pagrindinės maistingosios augalų medžiagos – azotas, fosforas ir kalis -  gaminamos tokiais būdais, kurie negali trukti iki begalybės, nes jų gamybai naudojami ištekliai nėra atsinaujinantys.

Kalis ir fosforas yra kasami , šių mineralų ištekliai yra riboti.  O gamtinės dujos yra ribotas neatsinaujinantis iškastinis kuras. 

Todėl pramonė šių mineralų tiekimą laiko esmine ES žaliavų strategijos dalimi, joje akcentuojama vietinės kasybos, prekybos ir perdirbimo svarba. 

Tačiau pasirinkimo galimybės yra ribotos. Į šiaurę nuo Kupio Suomijoje yra tik viena fosfatų kasykla, tai vienintelė apatitų kasykla Vakarų Europoje. O kiti fosforo produktai gaminami iš į Europą importuojamų žaliavų.

Todėl pramonė ragina, kad perdirbimo politika būtų mažinama ES priklausomybė nuo importo. Teigiama, kad antriniai fosforo ištekliai (kanalizacija, gyvūnų išmatos, maisto ir kitų pramonių atliekos) vis dar neišnaudojami.

Pramonės tvarumas

Kai ES stiprina  pastangas kovoje su klimato kaita ir nustato anglies dvideginio emisijos mažinimo tikslus, Europos trąšų gamintojai baiminasi, kad tie tikslai jiems gali būti „per kietai“.  

Žinoma, trąšų gamintojų Europoje laukia sunkūs laikai, nes nuo 2013 m. pramonė bus įtraukta į  Europos emisijų leidimų sistemą (angl. ETS III) ir sektoriui pirmą kartą bus taikomi anglies dvideginio emisijų apribojimai.

Įtraukimas į Europos emisijų leidimų sistemą neišvengiamai  paveiks ES trąšų gamintojų pelną, kai kurie iš jų baiminasi užsienio firmų, nepatiriančių tokių suvaržymų, konkurencijos. Pramonė teigia, kad schema privers Europos trąšų gamintojus mokėti didžiulius anglies dvideginio mokesčius, o kaimynams konkurentams to daryti nereikės. Pramonė perspėja, kad tokios kliūtys privers gamybą perkelti iš Europos (vadinamasis „anglies dvideginio nutekėjimas“)  ten, kur reikalavimai nėra tokie griežti.

Europos Komisijos įvertinime pripažįstama, kad  trąšų gamyba kartu su cheminių ir trąšų mineralų kasyba yra tarp pramonių , kurioms „gresia“ „anglies dvideginio nutekėjimas“. Todėl įvertinime šių sektorių firmoms 2013-2020 metais siūloma anglies dvideginio leidimus dalinti dykai.

Tačiau nemokamus taršos leidimus gaus tik „švariausi“ gamintojai. Pasak pramonės, nemokamus emisijų leidimus gaus tik  5 proc. efektyviausių ir moderniausių gamyklų, o likusieji  95 proc. turės mokėti už anglies dvideginio leidimus.

Gamintojai teigia, kad tai tik dar labiau sustiprins Europos priklausomybę nuo iš kitų regionų importuojamų trąšų. O dėl to, kad šiuo metu europiečiai vadovauja švariausioms gamykloms pasaulyje, azoto gamybos perkėlimas iš ES padidins pasaulinę anglies dvideginio emisiją.

Pramonė pasipiktinusi, kad Komisija, vertindama gamyklas, kurios gaus nemokamus leidimus, rėmėsi instaliacijomis naudojant NSCR (neselektyvi katalizinė redukcija) technologiją. Europos trąšų gamintojai teigia, kad NSCR iš tikrųjų nėra „geriausia technologija“ , nes išskiria nemažus kiekius CH4, CO2 ir NH3. Prekybos grupė „Fertilisers Europe“ primygtinai ragina tokią technologiją naudojančioms gamykloms neskirti nemokamų leidimų.

Europos trąšų gamintojams taip pat kelia nerimą gamtinių dujų įsigijimas už konkurencingą kainą, nes ji gali sudaryti nuo 50 iki 70 proc. azotinių trąšų gamybos sąnaudų. „Fertilisers Europe“ teigia, kad gamtinių dujų kainos augimas nuo 2000 m. gerokai padidino trąšų kainą ES.

ES ūkininkų organizacija „Copa-Cogeca“ perspėjo, kad  sparčiai augančios trąšų kainos kelia didžiausią grėsmę ūkininkų pajėgumams pagaminti pakankamai maisto ir patenkinti augančią jo pasaulinę paklausą. 

Peržiūrėdama ES reglamentą dėl trąšų, Europos Komisija sieks skatinti  stipresnę bendrą visų tipų trąšų rinką. Komisijos tikslas  -  visiškai suvienodinti 27 ES šalių teisės aktus, įskaitant ir aplinkos reikalavimus, kurie dažnai kelia nerimą pramonės dalyviams. 

ES vykdomoji valdžia pažymi, kad pastaraisiais metais susirūpinimą  dėl  informacijos ūkininkams apie mažiausią maistingųjų medžiagų kiekį trąšose pakeitė rūpestis dėl aplinkos (pvz., sunkiųjų metalų kiekio trąšose). Komisija teigia, kad su tuo susijusių dabartinių teisės aktų dėl trąšų nuostatų nėra daug, tad peržiūrint reglamentą reikia pateikti daugiau griežtesnių aplinkos apsaugos reikalavimų”.

Nors žemės ūkio sektorius nedalyvauja Taršos leidimų pirkimų sistemoje (angl. ETS), Komisija tikisi pakreipti ūkininkavimą “žalesniu” keliu, nuo 2013 m. išplėsdama taršos leidimų pardavimo sistemą, įtraukiant į ją daug energijos sunaudojantį sektorių. Tai apims trąšų ir azoto junginių gamybą bei trąšų mineralų kasybą.

Būsimosios ES ūkininkavimo politikos po 2013 m. metu taip pat bus skiriama daugiau dėmesio biologinės įvairovės apsaugai, tvaraus ūkininkavimo skatinimui ir  CO2 emisijos sumažinimo tikslų įgyvendinimui.  Pagal Briuselyje svarstomus pasiūlymus,  30 proc. tiesioginių išmokų  priklausytų nuo “žaliųjų” priemonių, tokių kaip efektyvus trąšų naudojimas maisto gamyboje.

Europos aplinkos agentūra (angl. EEA) pažymi, kad trąšų naudojimas keli pavojus aplinkai , tokius kaip vandens ir dirvos tarša. Agentūra teigia, kad trąšos taip pat turi neigiamą poveikį kitiems aplinkos  komponentams, ardo natūralią dirvos mikrofloros pusiausvyrą , o didelis nitritų ir nitratų kiekis vandenyje kelia grėsmę žmonių sveikatai.  

Tačiau agentūra priduria, kad “tikras poveikis aplinkai priklauso nuo taršą mažinančių metodų, dirvos ir augalų tipo ir meteorologinių sąlygų”.  

Neseniai Europos mokslo fondas baigė penkerius metus trukusį tyrimų projektą ir paskelbė Europos azoto įvertinimo (angl. ENA) ataskaitą. Studijoje nerimaujama dėl žemės ūkio vaidmens gaminant reaktyvųjį azotą (nors ne tik per trąšas) ir tolesnės žalos aplinkai ir žmonių sveikatai. Tyrimo metu buvo apskaičiuota, kad žala Europai siekia nuo 70-320 mlrd. eurų per metus, o vidutinė gyvenimo trukmė sumažėja šešiais mėnesiais.

Tačiau kartu įvertinime pažymima, kad ekonominė azoto nauda yra “labai svari” ir kad šims trąšoms padedant pagaminama beveik pusė pasaulio maisto. Įvertinime taip pat teigiama, kad be trąšų Europos javų derlius sudarytų tik pusę ar dvi trečiąsias derliaus, kurio sulaukiama optimaliai naudojant trąšas. Be to, įvertinimo autoriai pažymi, kad azotas svarbus ne tik siekiant įveikti aprūpinimo maistu iššūkius, bet ir dėl aprūpinimo energija, “kai biodegalai tampa vis reikšmingesni ”. 

JK aplinkos, maisto ir kaimo reikalų departamentas (angl. DEFRA) pažymi, kad “gero maistingųjų medžiagų valdymo tikslas – padidinti  trąšų naudą ūkiui ir kartu sumažinti taršos ir brangaus pernelyg gausaus trąšų vartojimo riziką”. 

Departamentas taip pat pridūrė, kad maistingųjų medžiagų standartas privalo būti patobulintas, kad prisidėtų prie tvarios maisto gamybos ir užtikrintų būtinybę atidžiai valdyti ir optimizuoti “vienkartinį” visų maistingųjų medžiagų naudojimą, įskaitant mineralines trąšas ir organines medžiagas, tokias kaip srutos ir mėšlas, kad būtų optimizuota gamybos nauda.   

Neseniai Prancūzijos žemės ūkio ministerijos pavedimu atliktoje ataskaitoje  rekomenduojama  sukurti planą “Eko derlingumas 2020” , kuris sumažintų  žemės ūkio sektoriaus priklausomybę nuo mineralinių trąšų. Specifinė trąšų programa pripažintų ne tik svarbų trąšų vaidmenį konkurencingame Prancūzijos žemės ūkio sektoriuje, bet ir būtinybę mažinti jų poveikį aplinkai. 

Prancūzijos planas “Eko derlingumas 2020” galėtų būti skirtas tolesniam trąšų naudojimo optimizavimui , “ekologiškų” trąšų sukūrimo ir naudojimo skatinimui. Tam tikrais veiksmais galėtų būti stiprinama šalies nitratų politika, anglies dvideginio mechanizmo “Bonus-Malus” visoms organinėms ir neorganinėms trąšoms sukūrimas, galvijų organinių šalutinių produktų iš gyvulių ūkių į javų laukus transportavimo  palengvinimas.

Europos trąšų gamintojų asociacija “Fertilisers Europe” pabrėžia, kad problemos, su kuriomis susiduria azotinių trąšų pramonė Europoje, “turi būti nagrinėjamos pasaulinio žemės ūkio perspektyvoje” . Tam, kad didėjančiam pasaulio gyventojų skaičiui užtektų maisto, žemės ūkio  produkcija pasaulyje privalo padidėti 70 proc., pvz., didinant  derlių, “naudojant šiuolaikiškus ir pasiteisinusius ūkininkavimo metodus”.

“Fertilisers Europe” taip pat pritaria būsimai bendros žemės ūkio politikos (angl. CAP)  reformai, kuri skatintų  gerą tręšimo praktiką su trąšų valdymo programomis taikant precizišką ūkininkavimą  ir jautrias technologijas. Asociacija taip pat palaiko „tinkamą efektyviausių trąšų naudojimą tinkamais kiekiais, tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku“, kad mažėtų anglies dvideginio emisija ir efektyvėtų azoto naudojimas.

Tarptautinė trąšų pramonės asociacija (angl. IFA) pripažįsta, kad šis sektorius, gamindamas, platindamas ir naudodamas trąšas, tiesiogiai ir netiesiogiai prisideda prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, ypač anglies dvideginio (CO2) ir azoto oksido (N2O).

Asociacija pabrėžia, kad trąšos yra pagrindinė priemonė siekiant apriboti papildomą emisiją, susijusią su gausesne žemės ūkio produkcija. 

Asociacija pažymi, kad „trąšos padeda didinti žemės ūkio našumą, kartu mažindamos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją. Didesnis derlingumas ypač svarbus siekiant išvengti miškų naikinimo, be to, tai labiausiai lemia šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją, susijusią su žemės ūkiu“.

Todėl asociacija skatina „būvio ciklo metodą“, kuris apima trąšų gamybą, transportavimą ir naudojimą taip, kad būtų sumažintas pramonės poveikis klimato kaitai.  

Didžiausia pasaulyje azotinių trąšų gamintoja „Yara“ pripažįsta, kad netinkamas mineralinių trąšų naudojimas gali sukelti rimtą taršą. Kompanija teigia, jog ji labai daug investavo, kad „užtikrintų tikslų maistingųjų medžiagų naudojimą laukuose pagal gerą žemės ūkio praktiką, sumažintų žalą vandens kokybei ir kartu leistų vystytis žemės ūkio ekonomikai“.

Kompanija „Yara“ teigia, kad dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų tik išsami trąšų būvio ciklo analizė gali tiksliai nustatyti jų poveikį klimatui, įskaitant transportavimą, sandėliavimą, naudojimą ir derliaus augimą.  

Pripažindama pramonės vaidmenį išskiriant šiltnamio efektą sukeliančias dujas, „Yara“ pabrėžia, kad, skatindamos derliaus augimą ir su tuo susijusį anglies dvideginio sugėrimą, trąšos duoda klimatui ir naudos. Trąšos taip pat sumažina būtinybę kultivuoti naujas žemes, todėl išvengiama šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos keičiant žemės paskirtį. 

Nevyriausybinė aplinkosaugos organizacija „Greenpeace“, remdamasi mokslinėmis studijomis, nurodo priemones, kurių reikia imtis, norint efektyviau naudoti azotą. Reikia sureguliuoti naudojamų trąšų kiekius remiantis tiksliais apskaičiavimais (preciziškas ūkininkavimas), naudoti lėčiau išsiskiriančias trąšų formas ir nitrifikacijos slopintojus. Reikia daug tiksliau į dirvą įterpti azotą, kad jis būtų labiau pasiekiamas augalų šaknims, nenaudoti per daug trąšų.  

Moksliniame tyrime, kuris paskelbtas specialiame „Atliekų tvarkymas ir moksliniai tyrimai“ (angl. „Waste Management & Research“) leidinyje (autoriai Enzas Favinas   (Enzo Favino) ir Dominykas Hogas (Dominic Hogg), teigiama, kad dirvos tręšimas organinėmis medžiagomis, tokiomis kaip kompostas, gali padidinti dirvoje esančio anglies dvideginio kiekį ir galbūt padėti sulėtinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išsiskyrimą.

ĮVYKIŲ EIGA

2010 m. lapkritis: Galutinė ataskaita dėl ex-post dabartinio Trąšų reglamento įvertinimo.

2011 m. balandis: Europos azoto įvertinimas.

2011 m. spalio 19 d.: Maisto trąšų ir gamtinių išteklių konferencija.

2011 m. lapkritis: Tikimasi galutinės ataskaitos dėl priemonių visiškai suvienodinti ES teisės aktus dėl trąšų, atsižvelgiant į techninį įvykdomumą, poveikį aplinkai, visuomenei ir ekonomikai.

2012 m. : Priemonių ES trąšų rinkai suvienodinti poveikio įvertinimas.

2012 m. gruodis: Trąšų reglamento, kuris pakeis dabartinį reglamentą, pasiūlymas.

Straipsnis publikuotas EurActiv.com tinklapyje, tekstas anglų kalba http://www.euractiv.com/cap/fertilisers-feeding-agricultures-growing-needs-linksdossier-507020