APŽVALGA

Nors apskritai žiniasklaida Europoje vis dar yra viena iš laisviausių, palyginti su kitais žemynais , daug tarptautinių pilietinių teisių nevyriausybinių organizacijų ir žurnalistų grupių perspėja, kad ji praranda savo, kaip pavyzdžio, statusą.

„Reporteriai be sienų“ neseniai perspėjo, kad Europa „krenta nuo savo pjedestalo“, Europos Sąjunga praranda „lyderio statusą“.

Sunkumai kyla dėl valstybinės ir privačios įtakos žinių formavimui ir sklaidai. Žiniasklaidos nuosavybės koncentracija – labai paplitusi tiek Rytų, tiek Vakarų Europoje – dar labiau padidėjo dėl žiniasklaidos pastangų išlikti ekonomiškai gyvybingai ekonominio nuosmukio ir internetinės žiniasklaidos konkurencijos kontekste.

Dar daugiau nerimo sukėlė cenzūros banga ir politiškai motyvuotos pastangos įbauginti žiniasklaidą teismo procesais. Ši tendencija matoma visame žemyne: kontroversiško žiniasklaidos įstatymo priėmimas Vengrijoje, bene liūdniausias tokio pobūdžio pavyzdys ES, suteikė Europos Parlamento nariams progą pabrėžti, kad reikia „iš naujo atkovoti“ spaudos laisvę ir kitose šalyse: Prancūzijoje, Italijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje.

Neigiamų pokyčių įvyko ir ES šalyse kandidatėse – Turkijoje ir Makedonijoje, jų vyriausybės ėmėsi netgi tokių priemonių, kaip žurnalistų įkalinimas ar žiniasklaidos pajamų šaltinių užsipuolimas. Šių šalių požiūris į tai, ką ES laiko pagrindinėmis teisėmis ir Europos vertybėmis, bus labai svarbus jų galimam stojimui į ES.

PROBLEMOS

Sudėtinga verslo aplinka laikraščiams

Interneto ir naujosios žiniasklaidos iškilimas kartu su ekonomine recesija sunkiai smogė išsivysčiusio pasaulio spausdintinei žiniasklaidai. Nors kai kurių laikraščių, tokių kaip „The Guardian“ ar „Le Monde“, tinklalapiai sulaukia milijonų unikalių lankytojų per metus, kitiems laikraščiams sunkiai sekasi pasiekti sėkmės internete. 

Dabar, kai kaupyklos, tokios kaip „Google News“, nemokamai internete pateikia laikraščių iš viso pasaulio turinį, vartotojai turi mažiau paskatų juos prenumeruoti.

Laikraščių eksperimentai reikalauti prenumeratos, norint gauti prieigą prie internetinio tinklalapio, davė prieštaringus rezultatus. Kai kurie leidiniai, pavyzdžiui, „Financial Times“, šioje srityje buvo labai sėkmingi, kadangi internetą  panaudojo kaip priemonę didinti prenumeratą ir susirasti skaitytojų tarptautinėje rinkoje.

Laikraščių pajamos iš tradicinių šaltinių smarkiai krito, įskaitant ir mokestį už spausdintinę prenumeratą bei klasifikuotus skelbimus.

EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos)ataskaitoje apskaičiuota, kad nuo 2007 m. iki 2009 m. labiausiai išsivysčiusiose šalyse laikraščių rinka smarkiai sumažėjo: 21 proc. Jungtinėje Karalystėje, 18 proc. Italijoje, 11 proc. Lenkijoje, 10 proc. Vokietijoje,  4 proc. Prancūzijoje.

Be to, „The Economist“ teigė, kad „Craigslist“, amerikiečių tinklalapis, spausdinantis nemokamus klasifikuotus skelbimus, „padarė viską, kas įmanoma, kad sunaikintų laikraščių pajamas“.

Tai paskatino darbo mažėjimą laikraščių pramonės šakoje, labiau koncentruotą žiniasklaidos nuosavybę ir dėl to mažėjantį žiniasklaidos pliuralizmą. EBPO pažymi, kad užimtumo mažėjimas laikraščių pramonėje „vyko jau nuo 1997 m.“ ir „suintensyvėjo 2008 m., ypač Jungtinėse Valstijose, Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose ir Ispanijoje“.

Daugelis laikraščių, ypač regioninė ir vietinė spauda, turėjo nutraukti veiklą,  net ir nacionalinė spauda turėjo mažinti darbuotojų skaičių, dažniausiai atsisakydama tiriamuosius ir autorinius straipsnius rašančių žurnalistų.

Tarptautinė Briuselio spaudos tarnyba, vienu metu buvusi didžiausia pasaulyje, 2005 – 2010 m. gerokai sumažėjo. Kai kas teigia, kad dėl to pablogėjo ES reikalų nušvietimo spaudoje kokybė.

Žiniasklaidos koncentracija

Žiniasklaidos pliuralizmo silpnėjimas paspartino jau ir anksčiau egzistavusią Europoje žiniasklaidos koncentracijos tendenciją. Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Italijoje,  daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių žiniasklaidos magnatai neretai yra glaudžiai susiję su politiniais lyderiais arba patys yra politikai.

Žiniasklaidos koncentracija ir pliuralizmo trūkumas kelia grėsmę žinių, užtikrinančių viešąjį interesą, kūrimui ir sklaidai. 

Neseniai tokios problemos iškilo į paviršių Jungtinėje Karalystėje, kai dėl „News of the World“ telefoninio šnipinėjimo skandalo buvo atliktas didžiulės Ruperto Merdoko (Rupert Murdoch') žiniasklaidos imperijos ir jos įtakos Britanijos politinei bei teisingumo sistemoms tyrimas.

Tačiau reguliuoti žiniasklaidos koncentraciją yra problemiška. Pirmiausia mažai tikėtina, kad reguliavimas vyks nacionaliniu lygmeniu, kur žiniasklaidos grupės jau yra įtakingos. Antra, ES lygmeniu jau buvo keletas bandymų tai reguliuoti, tačiau apskritai šis klausimas laikomas pernelyg „jautriu“, kad būtų galima aiški jo įgyvendinimo politika. Galiausiai bet koks reguliavimas kelia riziką pažeisti patį žiniasklaidos nepriklausomybės principą. Žurnalistams dažniausiai labiau prie širdies savireguliacija.

Finansavimas  -  viešasis prieš privatų

Valstybinių subsidijų teikimo žiniasklaidai, kaip viešajai gėrybei, klausimas taip pat dažnai buvo keliamas. Valstybinis radijas ir televizija ilgai karaliavo Europoje, nors po Antrojo pasaulinio karo vis daugėjo ir privačių transliuotojų. BBC užsitarnavo Europos pagarbą ir dėkingumą už patikimų naujienų teikimą nacių okupacijos metais, taip pat savo radijo bangų atvėrimą vyriausybėms tremtyje.

Šiandien valstybinių transliuotojų gretas gerokai lenkia privačios televizijos ir radijo stotys. Britanijoje tai netgi sukėlė abejonių, ar būtini valstybės išlaikomi žiniasklaidos šaltiniai.

Tačiau daugelyje šalių valstybės finansuojama televizija paprastai yra suprantama kaip garantija, kad reikia užtikrinti visuomenės interesą, tad kokybiškos laidos ir toliau bus transliuojamos. Vadovaujantis redakcinės nepriklausomybės chartija, šios televizijos stotys turi rodyti tokias laidas, kurios šiaip nepritrauktų pakankamai pajamų iš reklamos ar didelės auditorijos. Kultūros TV kanalas „Arte“, finansuojamas Prancūzijos ir Vokietijos, yra geras to pavyzdys.

ES lygmeniu daugiakalbis TV kanalas „Euronews“ gauna finansinės naudos iš Europos Komisijos ir daug dėmesio savo tinklelyje skiria Europai. Mažesnės žiniasklaidos priemonės, įskaitant ir tinklalapį EurActiv.com bei jo nacionalinių filialų tinklą, taip pat yra laimėjusios finansavimą pagal konkrečius ES projektus, kad apžvelgtų temas, laikomas viršuoju interesu (neviršijant 30 proc. metinės apyvartos).

Tačiau nors kai kurie EP nariai smarkiai palaikė ES kišimąsi, stengiantis padėti Europos žiniasklaidai tapti pelningesnei, kai kas baiminasi, kad tai gali pakenkti spaudos nepriklausomybei. 

Internetinė ir socialinė žiniasklaida  -  naujasis pliuralizmas?

Visą žiniasklaidą transformavo socialinės žiniasklaidos ir tik internete prieinamų leidinių atsiradimas. Nors spausdintų publikacijų kiekis mažėja, dar niekada piliečiai neturėjo prieigos prie tokios gausybės šaltinių iš viso pasaulio.

Sukurta naujų, tik internete prieinamų leidinių, eksperimentuojant su daugybe žurnalistinių ir verslo modelių. Prancūzijoje didžiausios naujienų svetainės „Rue89“ ir „Mediapart“ sėkmingai įsitvirtino, o vėliau pritraukė dėmesį dėl daugelio viešųjų skandalų.  

Kai kurie tinklalapiai pasitiki vartotojų sukurtu turiniu,  o tai leidžia jiems veikti su mažomis sąnaudomis ir minimaliu darbuotojų skaičiumi. Vienas ypač sėkmingas toks pavyzdys yra amerikiečių „Huffington Post“, kuris neseniai paleido ir britišką versiją.  

Apskirtai profesionalūs žurnalistai praranda monopolį žinių teikimo srityje, kadangi susiduria su didėjančia vartotojų kuriamo turinio dienoraščių konkurencija, taip pat tokių mikro-  dienoraščių,  kaip „Twitter“ internete. „Žemiški“ įvykiai dažnai pirma būna pranešami „Twitter“ svetainėje, nors pateiktos informacijos patikimumą nustatyti gali būti sunku.

Be to, vyriausybėms dabar kontroliuoti informaciją sunkiau nei bet kada. Ryškus to pavyzdys -  kai šių metų pradžioje Anglijos teismai paskelbė vadinamuosius „super draudimus“, draudžiančius šmeižikiškus pranešimus apie įžymybes. Dėl to daugelis pranešimų pasirodė „Twitter“ svetainėje bei Škotijos ir Airijos laikraščių tinklalapiuose. 

Klausimas dėl socialinės žiniasklaidos, tokios kaip „Twitter“ ir „Facebook“, cenzūros Anglijoje visai neseniai iškilo dar kartą, kadangi minėtos svetainės iš dalies buvo kaltinamos dėl 2011 m. vasaros riaušių šalyje.

JK ministras pirmininkas Deividas Kameronas (David Kameron) savo kalboje Bendruomenių rūmuose sakė, kad jo vyriausybė „bendradarbiauja su policija, žvalgybos tarnybomis ir pramonės atstovais, siekdama išsiaiškinti, ar būtų teisinga sulaikyti žmones nuo bendravimo tinklalapiuose, kai žinome, kad jie kursto smurtą, netvarką ir nusikalstamumą“.  

Nemažai britų buvo įkalinti dėl kurstančių komentarų socialinėje žiniasklaidoje riaušių metu.

Vakarų Europa  -  Italija ir Prancūzija      

Vakarų Europai, ilgai buvusiai žemyno spaudos laisvės bastionu, taip pat nepavyko išvengti naujausių tendencijų. Nors daugelio Šiaurės Europos šalių žiniasklaida laikoma viena iš laisviausių, daugelyje valstybių padėtis pablogėjo. Iš minėtų valstybių svarbiausios yra Italija ir Prancūzija.

Nors tiesioginė cenzūra pasitaiko palyginti retai, pastaraisiais metais išryškėjo žiniasklaidos nuosavybės koncentracija magnatų rankose bei politinė įtaka privačiai ir valstybinei žiniasklaidai.

Padėtis Italijoje unikali todėl, kad didžiausias šalies žiniasklaidos magnatas Silvijus Berluskonis (Silvio Berluskoni) yra ir ministras pirmininkas. Didžioji dalis Italijos radijo ir televizijos yra tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojama Berluskonio per valstybinę žiniasklaidą, jo paties verslo imperiją arba jo bendražygius.

S. Berluskoniui priklauso transliuotojas „Mediaset“, valdantis tris nacionalinius televizijos kanalus, svarbiausią Italijos reklamų agentūrą „Publitalia“ ir didžiausią šalies leidyklą „Mondadori“. Jo broliui Paolui (Paolo) priklauso Milano dienraštis „Il Giornale“, o jo žmonai Veronikai Lario (Veronica Lario) – didžioji centro dešiniosios pakraipos laikraščio „Il Foglio“ akcijų dalis.  

„Economist“ informacijos padalinys Italiją laiko „ydinga demokratija“ – iš dalies dėl spaudimo viešajam transliuotojui „RAI“, kuris buvo priverstas „pakartotinai riboti arba visiškai neteikti negatyvių naujienų apie poną Berluskonį ir artimus jo bendražygius“.  Taip pat kalbama ir apie „politinį spaudimą transliuotojui „RAI“, kad šis atšauktų ar apribotų keletą populiarių kairiosios pakraipos laidų dėl kritikos Berluskoniui“.

JAV pilietinių ir politinių teisių nevyriausybinė organizacija „Freedom House“ taip pat Italiją laiko vienintele tik „iš dalies laiva“ Vakarų Europos valstybe spaudos laisvės srityje. Ši organizacija net nustatė, kad spaudos laisvė sumažėjo 2010 m. - dėl „padidėjusių vyriausybės mėginimų kištis į valstybinių transliuotojų politiką, ypač dėl skandalų, susijusių su ministru pirmininku Silvijum Berluskoniu, nušvietimo“. 

S. Berluskonis pasinaudojo savo politine galia ir mėgino paskelbti teisės aktus, kurie apsaugotų  jį nuo žiniasklaidos dėmesio. 2010 m., „Reporterių be sienų“ žodžiais, „nacionalinės žiniasklaidos beprecedentės mobilizacijos pastangomis buvo laimėtas ieškinys, kuriuo siekta uždrausti publikuoti telefoninių pokalbių ištraukas – vieną iš pagrindinių teisinės ir tiriamosios žurnalistikos šaltinių“.

ES neretai tekdavo arbitražo tarp S. Berluskonio kompanijų ir kitos žiniasklaidos vaidmuo, dažniausiai dėl konkurencijos išsaugojimo.

2010 m. liepos mėn. Europos Komisija nusprendė leisti „Sky Italia“, priklausiančiai Rupertui Merdokui, teikti pasiūlymus dėl skaitmeninio antžeminio dažnio ir šitaip konkuruoti su „RAI“ bei „Mediaset“. Praeitų metų liepos mėn. Europos Teisingumo Teismas nusprendė, kad „Mediaset“ perėjimas nuo analoginio transliavimo prie skaitmeninio 2004–2005 m. buvo neteisėtai subsidijuojamas, dėl to teko grąžinti ne vieną milijoną eurų.

Italijoje buvo iškeltas organizuoto nusikalstamumo ir kai kurių politinių partijų sąveikos klausimas, kai kurie žurnalistai pranešė, kad mafija turėjo būti saugoma policijos, bijantis represinių veiksmų.

Žinomiausias iš minėtų žurnalistų yra Robertas Savianas (Roberto Saviano), pagarsėjęs dėl savo pranešimo apie Kamorą (Camorra) – pietų Italijos nusikalstamą organizaciją, kuri iš dalies yra atsakinga už periodiškai vykstančias „šiukšlių krizes“ Neapolyje.

Kai kam susirūpinimą kelia ir žiniasklaidos laisvė Prancūzijoje. „Economist“ informacijos padalinys praeitais metais Prancūziją, kaip ir Italiją, įvertino kaip „ydingą demokratiją“ ir sakė, kad „spaudimas žurnalistams ir elektroninei žiniasklaidai paskatino žiniasklaidos laisvės nuosmukį“.

Santykiai taip Prancūzijos vyriausybės ir žiniasklaidos tapo ypač sudėtingi po „Woerth-Bettencourt“ istorijos 2010 m.

Tinklalapis „Mediapart“, kuris ėmėsi pagrindinio vaidmens iškeliant į dienos šviesą naujus skandalo faktus, tapo Prancūzijos ministrų taikiniu. Jie „Mediapart“ pavadino „kenkėjiškų paskalų svetaine“ ir apkaltino ją naudojant „fašistinius metodus“. 2010 m. lapkričio mėn. vyriausybė pateikė svetainei ieškinį dėl šmeižto.

Tiek „Mediapart“, tiek  „Le Monde“ vėliau nukentėjo nuo įsilaužimų, kurių metu dingo nešiojamieji kompiuteriai ir kompaktiniai diskai, priklausę žurnalistams, rašiusiems apie skandalą. Taip pat buvo apiplėšti ir tinklalapių „Rue89“ ir „MyEurop“ biurai. „Le Monde“ apkaltino valdžią žvalgybos tarnybųpasitelkimu siekiant nustatyti „Woerth-Bettencourt“ skandalo šaltinius, ypač dėl to, kad policija paėmė žurnalistų telefoninių pokalbių įrašus.

Vidurio ir Rytų Europa: cenzūra ir politinė įtaka

Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos Vidurio ir Rytų Europą išskyrė kaip regionus, kur spaudos laisvė labai sumažėjo,  ypač Vengrijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje.

Vengrija išskirtinio dėmesio sulaukė dėl to, kad priėmė žiniasklaidą ribojantį įstatymą. Tarp kitų nuostatų įstatymu įkurta Nacionalinė žiniasklaidos taryba, galinti skirti baudas laikraščiams bei transliuotojams. Baudų dydis gali būti didesnis negu 85 tūkst. eurų laikraščiams ir per 650 tūkst. eurų transliuotojams.

Įstatymo priėmimas buvo labai kontroversiškas, jį kritikavo Prancūzijos, daugelis liberalų iržaliųjų EP narių, „Freedom House“, Žurnalistų apsaugos komiteto ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (Organisation for Security and Cooperation in Europe). Toks spaudimas paskatino Vengrijos vyriausybę pakeisti įstatymą, tačiau padaryti pakeitimai tenkino ne visus.

Įstatymas buvo priimtas kartu su naująją Konstitucija, kuri buvo kritikuojama dėl valdančiosios partijos valdžios įtvirtinimo, o liberalai RP nariai ją pavadino „autoritarizmo Trojos arkliu“.

Bulgariją ir Rumuniją „Freedom House“ išskiria  kaip valstybes, kurios dabar gauna „blogesnius demokratijos balus“ negu tada, kai 2007 m. įstojo į ES. Rumunijoje spausdintinė ir transliuojamoji žiniasklaida yra politizuotos milijardierių bei esamų ir buvusių politikų kontrolės įkaitė. „Freedom House“ tvirtina, kad „žiniasklaidos sektoriuje dominuoja keletas savininkų, turinčių tiek politinių, tiek verslo interesų“.

2010 m. birželio mėn. Rumunijos vyriausybė šalies žiniasklaidą įvardino kaip „grėsmę nacionaliniam saugumui“. Nacionalinės apsaugos dokumente vyriausybė kritikuoja tai, ką ji vadina „organizuotomis žiniasklaidos kampanijomis, kurios šmeižia valstybines institucijas, skleisdamos klaidingą informaciją“.

Bulgarijoje šalies Nacionalinis audito biuras atskleidė plačiai paplitusios valstybinės korupcijos žiniasklaidoje egzistavimą. Biuro ataskaitoje teigiama, kad 2008–2009 m. Socialinių reikalų ir darbo ministerija sumokėjo daugiau nei 300 tūkst. eurų mažiausiai šešiolikai žiniasklaidos šaltinių už tai, kad būtų pateikiamos palankios jai naujienos.  

„Freedom House“ teigia, kad Bulgarijoje reporteriai apskritai „ir toliau susiduria su spaudimu bei bauginimais, kurių tikslas - apginti ekonominius, politinius ir kriminalinius interesus.  Nusikaltusieji dažniausiai lieka nenubausti,  o tai šiek tiek atsiliepia ir pačių žurnalistų savicenzūrai.

Šalys kandidatės: naujasis autoritarizmas?

Spaudos ir raiškos laisvė yra pagrindiniai galimos narystės ES kriterijai. Tačiau pastaraisiais metais daugelyje į ES siekiančių įstoti valstybių spaudos laisvės sumažėjo. Praėjusių metų lapkričio mėn. Europos Komisijos ataskaitose dėl plėtros nustatyta, kad padėtis blogėja daugelyje šalių kandidačių, Turkijoje ir Vakarų Balkanuose taip pat.

Ypač sudėtinga padėtis yra Turkijoje. „Reporteriai be sienų“ Turkijai skiria 138 vietą pasaulyje pagal spaudos laisvę, ji vos lenkia Etiopiją ir Rusiją. Organizacija kaltina Turkiją, kad „žurnalistams buvo iškelta daug ieškinių, paskelbta jiems nepalankių nuosprendžių ir bausmių“, tai ypač pasakytina apie tuos žurnalistus, kurie dirba su kurdų mažuma.

„Freedom House“ ataskaitoje teigiama, kad valdančioji Teisingumo ir plėtros partija (Justice and Development Party - AKP) „ir toliau mėgino pažaboti nepalankius atsiliepimus spaudoje 2009 m.“, minėtais metais pradėti 323 baudžiamieji procesai žurnalistams, leidėjams ir aktyvistams.

Didelė problema yra Turkijos baudžiamojo kodekso penktasis straipsnis, pagal kurį „Turkijos tautos įžeidimas“ yra laikomas nusikaltimu. Nobelio premijos laureatas rašytojas Orhanas Pamukas  (Orhan Pamuk) pagal šį straipsnį 2005 metais buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn - dėl pareiškimų apie armėnų genocidą.

Praėjusių metų lapkričio mėn. Turkija atnaujinodraudimą dalintis populiaria vaizdo medžiaga sveitainėje „YouTube“ . Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Žiniasklaidos laisvės atstovas Dunja Mijatovičius (Dunja Mijatović) neseniai pranešė, kad šalyje yra įkalinti maždaug 57 žurnalistai.

Šie pokyčiai neliko nepastebėti Vakarų pareigūnų. 2011 m. kovo mėn. ES plėtros komisaras Štefanas Fiulė (Štefan Füle) kritikavo Turkiją dėl septynių žurnalistų, tariamai susijusių su sąmokslu dėl perversmo, arešto ir sakė: „Turkijos įstatymai pagal Europos žmogaus teisių konvenciją ir Europos Teisingumo Teismą nepakankamai užtikrina raiškos laisvę“.

Liepos mėn. vizito į Stambulą metu JAV valstybės sekretorė Hilari Klinton (Hillary Clinton) taip pat paragino Turkiją gerbti žmogaus teises ir spaudos laisvę.

Ministro pirmininko Recepo Tajipo Erdogano (Recep Tayyip Erdoğan) Teisingumo ir plėtros partija laimėjo daugumą 2011 m. birželio mėn. vykusiuose parlamento rinkimuose, jos beveik pakanka naujai konstitucijai priimti be kitų partijų paramos.  Paskui buvo  diskvalifikuoti kai kurie kurdų kandidatai , įskaitant Šakarovo premijos laureatę Leilą Zaną (Leyla Zana), ir  Turkijos opozicijos parlamento boikotas.

Spaudos laisvės ateitis Turkijoje didžiąja dalimi priklauso nuo to, ar premjeras Erdoganas sieks išleisti naują konstituciją ir kokios spaudos laisvės garantijos joje bus įtvirtintos.

Padėtis sudėtinga ir į ES bestikinčioje įstoti Makedonijoje. 2011 m. birželio mėn. EurActiv pranešė apie WikiLeaks turimus dokumentus, kuriuose JAV diplomatai ministrą pirmininką Nikolą Gruevskį (Nikola Gruevski) apibūdino kaip „palaikantį baimės atmosferą“ tarp opozicijos ir pilietinės visuomenės grupių. Sausio mėn. opozicija paliko parlamentą protestuodama prieš tai, kad buvo užšaldytos kai kurių žiniakslaidos kompanijų banko sąskaitos.

Šie ir kiti pokyčiai, ypač santykių su kaimynine Graikija pablogėjimas, lėmė tai, kad komisaras Štefanas Fiulė ėmė abejoti Makedonijos įstojimo į ES perspektyvomis. „Jei jausime, kad vietoje pažangos vyksta regresas, kad vietoje žengimo pirmyn grįžtate atgal, mes greičiausiai turėsime iš naujo vertinti rekomendaciją pradėti derybas dėl stojimo“, - sakė jis.

Netrukus po to (liepos mėn. 4 d.) šimtai žurnalistų susirinko Skopjė protestuoti dėl vyriausybės spaudimo nepriklausomai žiniasklaidai ir keleto laikraščių ir žiniasklaidos kompanijų uždarymo.

NUOMONĖS

Diskusijų apie kontroversišką naująjį Vengrijos žiniasklaidos įstatymąįkarštyje Europos Komisijos pirmininkas Žozė Manuelis Barozas  (José Manuel Barroso) pabrėžė spaudos laisvės Europos Sąjungoje svarbą. „Mums žiniasklaidos laisvė yra šventas dalykas. Nėra jokių abejonių, kad tai vertybinė problema. Europos Sąjungoje žiniasklaidos laisvė yra šventas principas. Tai pagrindinis principas“, - sakė jis.  

„Reporterių be sienų“ generalinis sekretorius Žanas Fransua Žiulijardas (Jean-François Julliard), skelbdamas minėtos organizacijos spaudos laisvės indeksą, sakė, kad „nerimą kelia tai, jog kai kurių Europos Sąjungos šalių narių indeksas vis krenta“.  

„Jei nesusiims, Europos Sąjunga gali prarasti savo, kaip pirmaujančios pasaulyje žmogaus teisių srityje, statusą. Ir jei taip atsitiks, ar prašymai gerinti padėtį autoritarinio režimo šalyse bus įtikinami?  Europos valstybėms skubiai reikia atkurti tą padėtį, kai jos buvo laikomos pavyzdžiu“, - sakė Ž. Žiulijardas.

Buvęs Tarptautinės žurnalistų federacijos generalinis sekretorius Aidanas Vaitas (Aidan White) yra pagarsėjęs spaudos laisvės gynėjas ir EurActiv Politech fondo patariamosios tarybos narys.  Interviu jis sakė, kad „Europos Sąjungoje yra daug problemų, tačiau daugiausia  jų yra Pietryčių ir Rytų Europoje. Čia vis dar yra valstybių, išgyvenančių politinio perėjimo laikotarpį. Šių metų pradžioje vyko didžiulės diskusijos dėl pokyčių Vengrijoje.“

„Manau, kad atskleisti prieštaravimai nėra vien tiktai Vengrijos problema. Manau, kad Rytų Europoje ir Balkanuose yra daug valstybių, kuriose santykis tarp politikos ir žiniasklaidos nėra pakankamai aiškus ir yra rimtų problemų, susijusių su žurnalistika, jas reikia spręsti“, - pridūrė jis.

Reijus Kempinenas (Reijo Kemppinen), Europos Tarybos Spaudos ir komunikacijos generalinio direktorato vadovas, interviu EurActiv‘ui sakė, kad žiniasklaidos struktūros pokyčiai turi neigiamą poveikį žurnalistikai. Žurnalistams „tenka tą pačią istoriją parengti trimis keturiais skirtingais formatais: spaudos, garso ir vaizdo bei tinklalapių“.

Jis taip pat pridūrė, kad „net ir pasitelkus visus įgūdžius, o žurnalistai tikrai jų turi pakankamai, tai negali neturėti poveikio žurnalistikos kokybei.  Gal ji ir netampa netiksli, bet skubota ir ne tokia gili“.

„Euronews“ generalinis direktorius Filipas Kaila (Philippe Cayla) apie valstybės paramą žiniasklaidai sakė, jog tai yra iš tiesų „subtilus klausimas“, tačiau „tokia problema [...] buvo gerai išspręsta Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje“, įvedus licencijavimo mokesčius už valstybės transliuotojus.

„Idealiu atveju mums reikėtų Europos licencijavimo mokesčio, o šis mokestis turėtų būti perskirstytas tam tikram skaičiui Europos valstybinės žiniasklaidos šaltinių. Tačiau šiandien nuo to esame dar labai toli“, - pridūrė jis.

EP narys iš Prancūzijos Žanas Mari Kavada (Jean-Marie Cavada) (Europos liaudies partija), Europos Parlamento Žiniasklaidos intergrupės pirmininkas, pasisakė už viešąjį kišimąsi ES lygmeniu dėl to, kad taptų perspektyvesnė „kultūros ekonomika“, jis  sakė: „Jei atvirai, negi jūs manote, kad Prancūzijos laikraštis „L'Humanité“, Komunistų partijos leidinys, kuris labai stipriai subsidijuojamas dėl jo prastos ekonominės padėties, prarado bent gramą nepriklausomumo?“  

„Norėčiau pridurti, kad nepritariu Europoje kartais vyraujančiai nuomonei, apibūdinančiai valstybines subsidijas kaip kažką, kas  neduoda gerų rezultatų. Internetas buvo sukurtas prieš keturiasdešimt metų iš Amerikos kariuomenės subsidijų“, - pridūrė jis.

Rengiantis konferencijai Briuselyje, kurios tema  - žurnalistika po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinių atakų, - Tarptautinė/Europos žurnalistų federacija teigė, kad po tų įvykių „sekė tamsus dešimtmetis, ypač žurnalistams bei žiniasklaidos darbuotojams, nes jie buvo vienos iš pastebimiausių aukų“.

Federacija taip pat pridūrė, kad „beprecedenčiai įstatymai ir politikos susilpnino pilietinių laisvių ir žmogaus teisių apsaugą. Kiekviename pasaulio kampelyje terorizmas sumenkino žurnalistiką“.

Straipsnis publikuotas EurActiv.com tinklapyje, tekstas anglų kalba http://www.euractiv.com/en/energy-efficiency/efficient-energy-making-savings-source-linksdossier-507038